Slėgis. Slėgis, veikiantis slėginį indą, gali kilti iš dviejų šaltinių: iš išorės arba iš vidaus.
Didžiausias darbinis slėginio indo slėgis reiškia didžiausią slėgį, kuris gali susidaryti indo viršuje normaliai eksploatuojant indus, kuriuose veikia vidinis slėgis; indams, kuriuos veikia išorinis slėgis, tai reiškia didžiausią slėgį, kuris gali atsirasti apvalkalo viršuje normalios eksploatacijos metu.
Slėginio indo projektinis slėgis reiškia slėgį, naudojamą nustatant indo korpuso storį, esant atitinkamai projektinei temperatūrai, slėgiui, pažymėtam indo vardinėje plokštelėje; ši vertė neturi būti mažesnė už didžiausią darbinį slėgį. Kai skysčio kolonėlės statinis slėgis, veikiantis konkrečias indo dalis arba slėgį laikančius komponentus, pasiekia 5 % projektinio slėgio, tų dalių ar komponentų projektiniams skaičiavimams turi būti naudojama projektinio slėgio ir skysčio kolonėlės statinio slėgio suma. Slėginių indų, kuriuose įrengti saugos mažinimo įtaisai, projektinis slėgis neturi būti mažesnis už apsauginio ribojimo įtaiso atidarymo arba sprogimo slėgį. Projektinis indo slėgis nustatomas pagal atitinkamas GB150 nuostatas.
Temperatūra. Metalo temperatūra reiškia vidutinę slėgį turinčio komponento temperatūrą per visą jo skerspjūvio storį. Jokiomis aplinkybėmis komponento metalo paviršiaus temperatūra neturi viršyti leistinos plieno medžiagos darbinės temperatūros.
Projektinė temperatūra – tai slėgį laikančios sudedamosios dalies metalo temperatūra, nustatyta normalioms eksploatavimo sąlygoms esant atitinkamam projektiniam slėgiui; ši vertė neturi būti žemesnė už didžiausią metalo temperatūrą, kurią gali pasiekti komponentas. Jei metalo temperatūra yra žemesnė nei 0 laipsnių, projektinė temperatūra neturi būti aukštesnė už mažiausią metalo temperatūrą, kurią gali pasiekti komponentas. Indo projektinė temperatūra (ty projektinė terpės temperatūra, pažymėta indo vardinėje plokštelėje) reiškia projektinę korpuso temperatūrą.
Vidutinis. Gamybos procesuose dalyvauja daug įvairių procesų terpių, yra įvairių klasifikavimo metodų. Pagal medžiagos būvį jos skirstomos į dujas, skysčius, suskystintas dujas, grynas medžiagas ir mišinius. Pagal chemines savybes jie skirstomi į keturias kategorijas: degūs, degūs, inertiški ir degimą palaikantys. Atsižvelgiant į toksiškumo žmonėms laipsnį, jie toliau skirstomi į keturis pavojaus lygius: ypač pavojingus (I), labai pavojingus (II), vidutiniškai pavojingus (III) ir mažai pavojingus (IV). Degioji terpė: reiškia dujas, kurių, susimaišius su oru, apatinė sprogumo riba yra mažesnė nei 10 % arba skirtumas tarp viršutinės ir apatinės sprogumo ribos yra 20 % ar didesnis (pvz., monometilaminas, etanas, etilenas).
Toksiškos terpės: terpės toksiškumo lygiai klasifikuojami vadovaujantis „Slėginių indų saugos techninės priežiūros taisyklėmis“ (toliau – „Taisyklės“), kuriose nurodoma GB 5044 „Toksinių medžiagų profesinio poveikio pavojaus lygių klasifikacija“. Didžiausios leistinos koncentracijos yra: itin pavojingos (I klasė) < 0,1 mg/m³; labai pavojingas (II klasė) nuo 0,1 iki < 1,0 mg/m³; vidutiniškai pavojingas (III klasė) nuo 1,0 iki < 10 mg/m³; ir šiek tiek pavojingas (IV klasė) Didesnis arba lygus 10 mg/m³.
Kai slėginiame inde esanti terpė yra mišinys, projektavimo organizacijos proceso projektavimo skyrius arba naudotojo organizacijos gamybos technologijų skyrius nustato toksiškumo lygį arba degumo būseną, remdamasis terpės sudėtimi ir nustatytais klasifikavimo principais.
Korozinė terpė: naftos chemijos terpės kelia specifinius atsparumo korozijai reikalavimus medžiagoms, naudojamoms slėginiuose induose. Kai kuriais atvejais priemaišų buvimas terpėje gali smarkiai paspartinti koroziją. Kadangi korozinių terpių tipai ir savybės skiriasi, o proceso sąlygos skiriasi, terpės koroziškumas taip pat skiriasi. Vadinasi, parenkant medžiagas slėginiams indams, turi būti užtikrinta ne tik mechaninių savybių reikalavimų eksploatavimo sąlygoms atitiktis, bet ir tinkamas medžiagų atsparumas korozijai; prireikus turi būti įgyvendintos specialios antikorozinės priemonės.